„Dabar, kai mokausi lietuvių kalbos, mokytojos Linos pastabas kartais užsirašau kiniškai, nes lietuvių kalbos mechanika man labiau primena kinų kalbą, o ne ispanų“, – sako Alicia Relinque Eleta, sinologė, Ispanijos Granados universitete dėstanti Kinijos senąją literatūrą bei literatūros teoriją ir kritiką. Mokslininkė vadovauja Konfucijaus institui Granadoje, dėsto Kinijos universitetuose, o naujausias jos atradimas – Andriaus Kaniavos dainos ir lietuvių kalba.

Norėdami pakeisti savo kvalifikaciją ir darbą aktyvūs darbo rinkoje žmonės gali tikėtis valstybės pagalbos nelaukdami, kol taps bedarbiai. Kaip keisis ir plėsis profesinio rengimo sistema Lietuvoje?

„Mes kaip žvėrys, užvyti medžiotojo“, – taip 1941 m. rugsėjį rašė vilnietis Icchokas Rudaševskis. Talentingo paauglio, 1943 m. spalį sušaudyto Paneriuose, dienoraštį išsaugojo jo pusseserė Sorė Vološin, vienintelė iš šeimos per stebuklą likusi gyva. Vilniaus geto dienoraštis, pasaulyje žinomas Holokausto liudijimas, lietuviškai išleistas pirmą kartą. Birželį Vilniaus geto bibliotekos kieme M. Strašūno gatvėje (dabar – Žemaitijos) jį skaitė LMTA studentai. „Viskas turi būti užrašyta“, – rašė Icchokas. Vertėjo, literatūrologo Mindaugo Kvietkausko teigimu, vaikų dienoraščiai, rašyti Holokausto laiku, kurių Lietuvoje yra išlikęs ne vienas, dar laukia savo vietos kolektyvinėje atmintyje ir bendrame istorijos pasakojime.

“Niekada nekalbu apie būsimus gyvenimus. Šiame gyvenime turėtumėte būti laimingi, nurimę“, - sako Dalai Lama XIV, birželį viešėjęs Lietuvoje. Tibeto dvasinio lyderio teigimu, Kinijos Gulagą perėję kalinti ir kankinti tibetiečiai sako ten patyrę vienintelį pavojų: „Jie sako, jog bijojo prarasti meilę ir atjautą savo kankintojams“. Muzikos tyrinėtojas, protestų prieš Kinijos veiksmus Tibete dalyvis Lukas Devita prisimena, kaip kūrėsi Tibeto laisvės judėjimas Lietuvoje.

Įsivaizduokite miesto centre esantį seną apleistą namą. Į jo sienas įsigėrę ir šviesūs prisiminimai, ir skaudžių istorinių lūžių žymės. Kaip į jį sugrąžinti gyvenimą? Molėtų krašto muziejaus ir dailės galerijos iniciatyva „Molėtai įkvepia menininkus“ jau septintus metus vasarą namas trumpam atveria duris menininkams, molėtiškiams ir miesto svečiams. Beveik du dešimtmečius apleisto miestelio centre esančio namo sienos sluoksniuotos, kaip ir istorija, kurią liudija pastatas. Kaip atnaujinti senus pastatus, kad jie nesugriūtų, tačiau ir neišsitrintų istoriją saugantys pėdsakai?

Ką verta pamatyti Lietuvoje? Be Trakų, Nidos ir kitų tradicinių turizmo objektų yra ir tokių, kuriuos kartais geriau pastebi svečiai, nei Lietuvos gyventojai.

Estijos švietimo sistema vertinama kaip viena pažangiausių Eurpoje. Tarptautinio tyrimo duomenimis, Estijos moksleiviai išsiskiria ne tik aukštais pasiekimais, bet ir sugebėjimu spręsti problemas kartu. Estijos švietimo ir mokslo ministrės Mailis Reps požiūriu, vienas iš pagrindinių švietimo sėkmės elementų Estijoje yra mokytojų autonomija, laisvė pasirinkti, kaip dirbti su mokiniais: „Mokytojai priima naujoves tik tada, kai pamato, kad kas nors jau tą naujovę išbandė ir ji pasiteisino. Jeigu naujovė yra privaloma, jeigu ji brukama per prievartą ir žmonės neturi laiko tos naujovės apgalvoti – ji neveiks“.

„Visuomet išgyvename istoriją per praeities akimirkas. Iš anksto įsivaizduojame, kas įvyks. Galbūt taip ir veikia mitai. Bandome pritaikyti savo žvilgsnį prie naujų įvykių ir mėginame į juos pažvelgti iš praeities perspektyvos. Kaip tik todėl negalime gerai suprasti, kas vyksta aplink mus. Tai būdinga kiekvienam, kas veikia istorijos scenoje. Kaip sakė prancūzų politologas Raymondas Aronas, mes kuriame istoriją nežinodami, kokią istoriją kuriame. Tai tinka ir mūsų dienoms, pavyzdžiui, užklupus terorizmui ir pasaulyje įsivyraujant naujai netvarkai, populizmui Europoje,“ – sako prancūzų filosofas, rašytojas Pascalis Bruckneris. P. Brucknerį kalbina filosofas Gintautas Mažeikis.

Kai maistas tampa mada, kas yra geras maistas? Kur išmokti jį gaminti? Virėjas Balys Andrejevas ir aškenazių virtuvės žinovas Jeffrey Joskowitz randa paprastus atsakymus, istorinius ir šiuolaikinius.

Kauno IX forto teritorijoje vykęs 1919 m. mūšio inscenizavimas ir galimybė susipažinti tiek su istorine, tiek su šiuolaikine ginkluote bei šių dienų pagalbos tarnybų darbu sutraukė daug lankytojų. Organizatoriai sako norintys skatinti žmonių susidomėjimą istorija ir pilietiškumą, o nuo masinių žudynių vietos išlaikytas 500 m atstumas. Ką veikiame atminties vietose, kaip jos mus veikia, ką santykis su istorija jose sako apie šiandieninę Lietuvos visuomenę?