Megzti mėgstantys žmonės buriasi į klubus, rengia vėlyvuosius pusryčius, gilinasi į mezgimo subtilybes. Mezgėjų klubo Kaune istorija.Ved. Edvardas Kubilius

„Žinot, kartais net juokauju, kad aš miške normalesnė užaugau negu jūs tarp žmonių“, – sako pakruojietė Erika Tribulaitė-Junevičienė, aplinkosaugos pareigūnė, kurios darbas – saugoti laukinius gyvūnus ir bausti tuos, kurie juos skriaudžia.Gamta Erikai – labai rūpi, todėl kartais gaudyti pažeidėjų skuba ir nedarbo metu.„Ko gero, daug aplinkosaugininkų yra fanatai. Įdėjau pyragą kepti ir gavau pranešimą, kad gaudomos žuvys draudžiamu laiku. Ir galvoju – man čia pyragą kepti ar važiuoti gaudyti? Ne, nu reikia važiuoti gaudyti, juk žmonės pranešė, negali būti kitaip“, – pasakoja.40-metė Erika su vyru augina du paauglius – Jogailą ir Hubertą. Erika sako, kad ir vaikai atsakingai žiūri į gamtą. Kartą ir šeimos nariams yra tekę padėti gaudyti brakonierių.„Buvo pastatyti tinklai. Su vedėju nužiūrėjome, kur tie tinklai. Jogaila buvo 4 metukų. Reikalinga pagalba, nes pažeidėjas gali pabėgti. Teko vyro paprašyti, kad priedanga pabūtų, vaiko nėra kur palikti. Ir mes bėgame su Jogaila… Jis sako – mama, kur tu taip greit bėgi? Sakau, žinai, visąlaik klausdavai, ar brakonieriai greitai bėga? O dabar, sakau, bėkim“, – pasakoja Aplinkos apsaugos departamento Šiaulių gyvosios gamtos apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė Erika Tribulaitė-Junevičienė.Ved. Edvardas Kubilius.

„Jie tiesiog labai norėjo“, – sako Audronė Ratkutė, Šiaulių rajone, Briduose, vėl subūrusi mėgėjų teatrą.Nors formaliai šis teatras ir naujas, didžioji dalis jo aktorių ilgiau ar trumpiau mėgėjų teatre yra vaidinę, mat apskritai Briduose teatro tradicija – labai gili.Vos prieš metus įsikūręs teatras gerai pasirodo konkursuose, vaidinti jį kviečia bendruomenės iš visos Lietuvos, o visi 9 teatro artistai bei režisierė gyvena būtent Bridų kaime.Ved. Edvardas Kubilius

„Žmogui su galva turi būti negerai, kad jis nueitų į maitinimą. Sako, maitinime tu niekada nepaskaičiuosi, kiek tu ten kepsnių susideginsi. Maitinimas – tai nėra verslas. Tai yra gyvenimo būdas“, – sako 36-erių Ernesta Albrektė, verslininkė, turinti dvi kavines. Vieną – prie Kauno, kitą – prie Kėdainių.„Jeigu tau vyras nupirko restoraną ir tu čia dabar nori padaryt verslą, jau iš karto nepaėjo. Čia tiesiog ilgų metų, daug kantrybės reikalaujantis darbas“, – aiškina Ernesta.Ved. Edvardas Kubilius

„Aš manau, kad esu ne tik laiminga moksleivė, bet ir laimingas žmogus. Bent jau mano aplinkoje tų laimingų moksleivių yra dauguma, nes mokykla vis dėlto nėra mūsų visas gyvenimas“, – sako Justina Jakaitytė, 16-metė moksleivė, 10-okė, kuri kasdien į mokyklą Kėdainiuose iš nediduko Užvermenės kaimo važiuoja 30 kilometrų.„Aš irgi buvau toks vaikas – bijodavau per pamoką pakelti ranką, mokytojai nunešti pinigus už pietus. Galbūt dėl to, kad bijoma, ką kiti pagalvos“, – aiškina.Justina sako, kad patyčių mokykloje yra ir, matyt, jų visada bus, ypač socialiniuose tinkluose.„Žmonės realiame gyvenime turi žiūrėti vienas kitam į akis“, – svarsto Justina.Ved. Edvardas Kubilius

„Darai tai, kas smagu, ir todėl senatvė yra žavi“, – sako 69-erių Jadvyga Bračiulienė, buvusi ilgametė Pakruojo rajono Balsių pagrindinės mokyklos direktorė.Jadvyga su jau anapilin iškeliavusiu vyru yra užauginusi berniuką iš globos namų, šiek tiek glaudė ir jo vyresnę seserį.„Manau, kad vis tiek tokį gerą darbą padariau. Vaikai turėjo vaikystę. Ir dabar turi namus, į kuriuos gali bet kada grįžti. Turi žmones, į kuriuos gali atsiremti“, – svarsto.Gyvenimas Jadvygai pamėtėjo ir daugiau išbandymų. Kai jai buvo maždaug 54-eri, per pusantrų metų mirė jos mama, vyras ir anyta.„Iš tikrųjų buvo laikotarpis be galo sunkus ir tas vaikas, kuriam tada buvo 10 metų, kai vyras mirė, buvo gelbėjimosi ratas man. Ko gero, gal ir į depresiją būčiau puolusi“, – prisimena.Nepaisant to, Jadvyga neprarado noro džiaugtis gyvenimu – sugebėjo vėl susirasti gyvenimo draugą, su kuriuo šiandien labai laiminga.„Aš manau, kad žmogui reikia žmogaus. Reikia jo. Kiek tau metų bebūtų, reikia šalia žmogaus“, – aiškina.Ved. Edvardas Kubilius

„Norime rinktis. Kodėl mums rinktis tik dainuoti ir pavalgyti, kai galime dar ir darbą padaryti?“ – klausia viena Lazdijų rajono Stebulių bendruomenės lyderių, buvusi policininkė Rita Sabestinienė, sugalvojusi, kad kaime reikia grąžinti talkas – sunešti vyresnių žmonių malkas, nukasti bulves.„Žinokit, mūsų senjorai saugūs. Jie žino, kad jei kokia bėda, tuoj bendruomenė atlėks ir padės”, – džiaugiasi Rita.Stebulių ateities bendruomenė išgarsėjo, kai buvo nominuota LRT metų apdovanojimuose, nes yra sukaupusi maisto atsargų, jei kartais prasidėtų karas.Kaimas – nedidelis, jame gyvena tik apie 100 žmonių, bendruomenei priklauso apie 40 žmonių, nemaža dalis jų – kitų rajonų miestelių, miestų gyventojai.„Mes čia patys ateiname, čia faini žmonės, smagios išvykos“, – sako ne vienas kitur gyvenantis Stebulių bendruomenės narys.Ved. Edvardas Kubilius

„Mums čia labai gera. Tai – svajonių darbas“, – sako Alantos dvaro muziejininkės Jolanta Bimbirienė ir Liuda Pusvaškienė. Jolanta dvare dirba 10 metų, Liuda – beveik 5 metus. Alantos dvaras ypatingas tuo, kad jame tikrai vaidenasi.„Rūsy, įjungiant šviesą, atrodo, kad su sijono kloste kažkas praeitų. Yra žmogus vienas išbėgęs visas baltas iš rūsio, nes jam kažkas pasivaideno. Viena moteris sakė, kad už plaukų kažkas tempė“, – pasakoja Jolanta.Tačiau abi muziejininkės tikina šių pasivaidenimų nebijančios.„Aš įsitikinusi, kad man nieko blogo negali padaryti, sugyvenu, jaučiuosi jų bičiulė. Net apsaugą jaučiu“, – juokiasi Liuda.Ved. Edvardas Kubilius.

„Aš viską priimu sveikai – kaip yra. Aš atmintį kažkur palikau po pagalve ir negalvojau, kad reikės“, – pokštauja 91-erių Aldona Ona Mikalonienė, kuri 7-erius metus serga demencija ir jau beveik metus gyvena Šiaulių miesto savivaldybės Globos namuose.Aldoną nuolat lanko ir daug bendrauja jos dukra Rasa Puzinienė, kuri savo mamą labai myli, yra išleidusi mamos 3 poezijos knygas ir 3 knygeles vaikams.„Pokalbiuose su žmogumi, kuriam ištirpsta atmintis, reikia turėti labai daug kantrybės, nes kartais tenka išklausyti 15 kartų tą patį“, – prisipažįsta dukra.„Aišku, gal taip skauda sakyti, bet kartais tie pokalbiai praranda svorį. Nesakau, kad prasmę, bet tu supranti, kad kalbiesi, o vis tiek neprisimins“, – sako Rasa.Laidoje – iki skausmo graži vienos mamos ir vienos dukros istorija.Ved. Edvardas Kubilius

„Kažkas turi tikėti gerumu. Aš manau, kad gerumas, nuoširdumas, atjauta kitam žmogui išgelbės pasaulį“, – sako 64-erių Almutė Birutė Kiselienė, šiaulietė, kuri visaip, kaip tik išgali, padeda ukrainiečiams.Per ketverius metus yra numezgusi ir Ukrainos kariams perdavusi apie 100 porų vilnonių kojinių.„Kai karas baigsis, megsiu su raštais – gražias. Dabar neišeina, nes reikia kuo daugiau ir kuo greičiau“, – pasakoja.Almutė reguliariai aukoja Ukrainą remiančiai organizacijai „Blue/Yellow“. Karo pradžioje šeimos sodyboje buvo priglaudusi moterį su trim vaikais iš Ukrainos, savo rankomis remontavo Šiaulių bendrabutį, kuris buvo ruošiamas pabėgėliams iš Ukrainos apgyvendinti.„Išgirdau per Šiaulių žinias, kad reikalingi savanoriai padėti sutvarkyti tą namą. Galvoju, kaip mamos su mažais vaikais atvažiuos į baisų, 10 metų neremontuotą kambarį?“ – sako Almutė.Ved. Edvardas Kubilius