„Mane domina žmonės, kurie dėl pernelyg įprasto gyvenimo neįeina į istoriją“, - sako dokumentinės fotografijos kūrėjas Artūras Morozovas, išleidžiantis fotoesė knygą „Sutikau žmogų“, pasakojančią apie socialinę atskirtį, vienišumą ir karinių konfliktų paveiktus gyvenimus, tačiau čia esmine ašimi išlieka įprasta žmogaus kasdienybė. Nuo 2006 m. pradėjęs dirbti fotožurnalistu, Artūras savo darbais nušvietė įvairius Lietuvos bei Europos įvykius, savo fotografijose nagrinėjo jautrias socialines temas ir dokumentavo karinius konfliktus Sakartvele, Ukrainoje, pokonfliktines situacijas Čečėnijoje ir kitose pasaulio vietose. Ar tokia fotografija greitai besikeičiančiame pasaulyje vis dar išlaiko savo vertę? Kokios fotografijų istorijos labiausiai pakeitė Artūro gyvenimą ir kaip iš lėto patirti kito žmogaus kasdienybę?

Ved. Ignas Klėjus