Giedrės Žickytės „Šuolis“ bei „Meistras ir Tatjana“, Sergejaus Loznicos „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ „Valstybinės laidotuvės“, Mindaugo Survilos „Sengirė“ - tai tik keli paskutiniais metais itin daug dėmesio susilaukę filmai, su kurių montažu dirbo Danielius Kokanauskis. Kodėl montažo režisieriui arčiau širdies dokumentika? Kaip bendrauti ir bendradarbiauti su tokiais skirtingais režisieriais? Ir ar išties montažo režisieriaus darbas yra tiesiog „kadrų klijavimas“?

Kino kritikas ir semiotikas Dmitrij Gluščevskij apžvelgia J. Coeno „Makbeto tragediją“.

Ved. Austėja Kuskienė