„Turime pripažinti, kad individuali kiekvieno ukrainiečio patirtis šiandien yra skirtinga. Kažkas buvo kariuomenėje, kažkas nebuvo, kažkas buvo apšaudomas, kažkas nebuvo. Kažkas išvyko iš šalies, kažkas neišvyko. Be abejo, kažkas buvo okupuotose teritorijose, kažkas nebuvo. Tai neabejotinai labai skaudūs klausimai. Ir, žinoma, jei sąmoningai ir rimtai galvoji apie ateitį, į šiuos klausimus turėtum atsižvelgti jau šiandien. Iš tiesų šalis yra emociškai labai pavargusi, ir tai suprantama – dvejus metus vyksta Didysis karas, dveji metai mirčių, žūčių ir karas dar nesibaigė... mes esame šio karo viduje. Negalime dabar apie jį kalbėti kaip apie kažką, kas įvyko ir dabar bandome susitvarkyti tarpusavio santykius. Tačiau turėtume suprasti, kad ir kada jis baigsis, akivaizdu, kad visi turėsime daug ką permąstyti ir įvertinti iš naujo“, – sako ukrainiečiu poetas Serhijus Žadanas. Apie pokyčius Ukrainos visuomenėje, apie karo nuovargį ir ryžtą kovoti net ir pavargus kalbame paskutiniame laidų ciklo „Karo frontas - kultūra“ epizode.Ved. Marius Eidukonis

Ukrainos Knygos instituto vadovė Oleksandra Koval skaičiuoja, kad beveik 50 proc. šiuo metu Ukrainos viešosiose bibliotekose esančių knygų išleistos iki 1990 metų. Iš to kas liko, arti 30 proc yra išleistos Rusijoje ir tai yra bloga situacija, kurią reikia keisti, tačiau pokytis yra labai nelengvas šalyje vykstant karui, tačiau Ukrainos vyriausybė toliau stengiasi palaikyti ukrainiečių literatūros vertimų į kitas kalbas programą ir kalba apie būtinybę plėsti ukrainistikos studijas.Ved. Marius Eidukonis

Karo metu vaikų literatūros kūrėjai Ukrainoje daugiausia kalba apie literatūrą, kuri būtų saugi jos skaitytojams. Labai svarbus tampa atotrūkio mažinimas tarp vaikų, likusių Ukrainoje ir išvykusių į užsienį. „Knyga, tiesą sakant, yra tiltas, kuris taip pat gali sujungti, parodyti ir suvienyti šias patirtis, kad nebūtų nuvertinimo. Kad visi galėtume veikti ir palaikyti vieni kitus“, – sako leidyklos „Vivat“ vadovė Olena Rybka. Rašytoja Kateryna Yegoruškina akcentuoja, kad ukrainiečiai turi kurti atramas ne tik praeityje, nors ir istorija yra labai svarbi. „Žvelgiame ne tik į dabartį, bet ir į ateitį, kad vaikai galėtų matyti savo ateitį Ukrainoje“, – sako ji. Vaikų ir paauglių literatūros apžvalgininkė Inga Mitunevičiūtė tvritina, kad literatūra padeda suvokti išgyvenamas patirtis net ir tiems, kurie yra toli nuo karo.Ved. Marius Eidukonis

„Nepaisant Ukrainoje vykstančio karo, šiuolaikiniai menininkai nėra linkę heroizuoti ar mitologizuoti padėties ir kritiško žvilgsnio nepraranda“, – sako Lvive veikiančio menų centro „Jam Factory“ vadovė Božena Pelenska. Jai antrina ir Pinčuko meno centro Kyive tyrimų vadovė Ksenia Malykh, kuri sako, kad karo metu menininkai tampa savotiškais visuomenės jautrumo kamertonais, turinčiais atspindėti nuomonę, kuri neskamba garsiai. Menotyrininkas Valentinas Klimašauskas atkreipia dėmesį, kad Ukraina dabar yra viena novatoriškiausių vietų mokslui ir kultūrai.Ved. Marius Eidukonis

Buvusi Ukrainos kultūros ir informacinės politikos viceministrė Kateryna Čujeva tvirtina, kad okupuotose Rusijos teritorijose muziejai tapo propagandos įrankiais, o vienas didžiausių iššūkių atkuriant sugriautus ar sunaikintus muziejus, jų finansavimas bei įvairių grupių interesai muziejų kartais apskritai neatstatyti.Lietuvos nacionalinio Dailės muziejaus vadovas Arūnas Gelūnas tvirtina, kad paskutiniu metu Lietuvos muziejininkai vis aktyviau diskutuoja, kaip turėtų būti apsaugotos nacionalinės vertybės, jei Lietuvoje prasidėtų karinis konfliktas.Ved. Marius Eidukonis

Ukrainoje kuriantis šiuolaikinio šokio šokėjas ir kultūros aktyvistas Viktoras Rubanas neslepia – dėl karo Ukrainos šiuolaikinio šokio scena susitraukė daugiau kaip 90 proc. Kyla didelė rizika, kad daug kūrėjų nebegrįš atgal, o tie, kurie liko, viską turi pradėti iš naujo. Vis gi yra kuo ir pasidžiaugti - šokio terapijos svarba įsitikina ir civiliai ir kariai.Reaguodama į V. Rubano išsakytas mintis, Lietuvos šokio informacijos centro vadovė Gintarė Masteikaitė teigia, kad su šiuolaikinio šokio talentų netektimi susiduria ir Lietuva, o šokio terapijos svarba po truputį įsitikina ir lietuviai, nors pripažinimo valdžios koridoriuose vis dar trūksta.Ved. Marius Eidukonis

„Dėl karo ir mobilizacijos Ukrainos teatro scenoje ir dramaturgijoje vis daugiau moterų“, – sako dramaturgas Marius Ivaškevičius, tačiau Ukrainos teatruose dirbanti aktorė ir teatro projektų kuratorė Kristina Kisielovaitė pastebi, kad kalbėti apie lygias teises vis dar sunku, o taip reikalingi pokyčiai kelią skinasi labai sunkiai. Visgi režisierius Davidas Petrosyanas įsitikinęs, kad teatras turi tapti visuomenei aktualių problemų, apie kurias ji dar net nepagalvoja, garsiakalbiu.Ved. Marius Eidukonis