„Sirenos“ – dviprasmis žodis. Tai – ir mitinė, peržengti ribas viliojanti būtybė, ir įspėjamasis ženklas, šaižus, apie pavojų bylojantis bei veikti skatinantis garsas. Toks dalinai yra ir tarptautinis teatro festivalis „SIRENOS“ – įspėjantis, šokiruojantis, kartu – viliojantis įsitraukti.
O šalia kaukiančių sirenų – ir kūnai. Kūnai, kuriais kovojame, už kuriuos kovojame; kūnai, kurie groja, šoka, vaidina, gimsta ir miršta. Kūnas scenoje ir kūnas kaip šiandienės visuomenės diskusijų objektas, konfliktų ir kovos zona. Tokia yra šių metų „Sirenų“ tema. Rugsėjo 23-iąją vienoje iš sostinės alternatyviųjų erdvių – „1986_gallery_“ – kartu su grupe „Solo Ansamblis“ teatro festivalis kviečia išjudinti savo kūnus.
Apie festivalio istoriją, temą, programą ir atidarymo koncertą šiandien – su festivalio meno vadove Kristina Savickiene ir kompozitore Agne Matulevičiūte.




Ved. Unė Liandzbergytė