Show notes
Šalies epidemiologai dalijasi neraminančia žinia: krenta vaikų skiepijimo pagal profilaktinį kalendorių rodikliai. Per vienuolika pastarųjų metų minusas regimas kone kiekvienoje skiepų skiltyje: nuo tuberkuliozės skiepijama 5 proc. mažiau naujagimių, panašiai tiek krito skiepų apimtys nuo difterijos, stabligės, kokliušo, poliomielito. Nuo tymų skiepijama 8 proc. mažiau vaikų. Nuo rotavirusinės infekcijos ar žmogaus papilomos viruso (ŽPV) kasmet paskiepytų vaikų dalis tesudaro apie 60 proc. Tai reiškia, kad vaikų skiepijimo apimtys pernai buvo mažiausios per visą pastarąjį dešimtmetį. Auga tik paskiepytų vaikų nuo meningokokinės infekcijos skaičius.
Kas lemia mažėjančias vaikų skiepijimo nuo infekcinių ligų apimtis? Ar gali būti, kad koją pakišo COVID-19 pandemija ir vienas po kito sekę du karantinai? O gal pasikeitė tėvų požiūris? Galiausiai jei pagal kalendorių vaikas nuo tymų turėjo būti paskiepytas sulaukęs dvejų metų, ar galima skiepo poliklinikoje prašyti vėliau, pavyzdžiui, sulaukus ketverių? Pokalbis su Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus vyriausiąja specialiste Daiva Razmuviene.
Kita laidos tema – lėtinis stresas. Visi turime kasdienių nesibaigiančių rūpesčių: sunkumai darbe, pareigos namuose, net atsigulę miegui vis dar mintyse gvildename, ko nespėjome padaryti šiandien ir kokie rūpesčiai mūsų laukia rytoj. Dar daugiau: dvejus metus mus laikė sukausčiusi baimė dėl COVID-19 pandemijos, du vienas paskui kitą sekę karantinai patiriamo streso lygį tik padidino, o galiausiai viską vainikavo baimė ir nerimas dėl vasario 24 dieną Ukrainoje prasidėjusio karo.
Medikai teigia, kad apskritai stresinės situacijos yra neišvengiamos ir kartais toks organizmo mobilizavimas net gali būti naudingas, tačiau jeigu stresas tampa nuolatiniu palydovu ir jis tempiasi pusmetį, metus, dvejus ir daugiau, tai iš esmės griauna visą žmogaus gyvenimą: apkartina emocinę savijautą, pakerta fizinę sveikatą, griauna santykius su artimaisiais, kiša koją ir profesiniame gyvenime. Kaip kovoti su lėtiniu stresu, jei nuolatinių rūpesčių ar toksiškos aplinkos darbe, o galbūt ir namuose išvengti nepavyksta? Pokalbis su Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro Savižudybių prevencijos skyriaus vedėja psichologe dr. Vaiva Klimaite.
Ved. Laura Adomavičienė
Kas lemia mažėjančias vaikų skiepijimo nuo infekcinių ligų apimtis? Ar gali būti, kad koją pakišo COVID-19 pandemija ir vienas po kito sekę du karantinai? O gal pasikeitė tėvų požiūris? Galiausiai jei pagal kalendorių vaikas nuo tymų turėjo būti paskiepytas sulaukęs dvejų metų, ar galima skiepo poliklinikoje prašyti vėliau, pavyzdžiui, sulaukus ketverių? Pokalbis su Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus vyriausiąja specialiste Daiva Razmuviene.
Kita laidos tema – lėtinis stresas. Visi turime kasdienių nesibaigiančių rūpesčių: sunkumai darbe, pareigos namuose, net atsigulę miegui vis dar mintyse gvildename, ko nespėjome padaryti šiandien ir kokie rūpesčiai mūsų laukia rytoj. Dar daugiau: dvejus metus mus laikė sukausčiusi baimė dėl COVID-19 pandemijos, du vienas paskui kitą sekę karantinai patiriamo streso lygį tik padidino, o galiausiai viską vainikavo baimė ir nerimas dėl vasario 24 dieną Ukrainoje prasidėjusio karo.
Medikai teigia, kad apskritai stresinės situacijos yra neišvengiamos ir kartais toks organizmo mobilizavimas net gali būti naudingas, tačiau jeigu stresas tampa nuolatiniu palydovu ir jis tempiasi pusmetį, metus, dvejus ir daugiau, tai iš esmės griauna visą žmogaus gyvenimą: apkartina emocinę savijautą, pakerta fizinę sveikatą, griauna santykius su artimaisiais, kiša koją ir profesiniame gyvenime. Kaip kovoti su lėtiniu stresu, jei nuolatinių rūpesčių ar toksiškos aplinkos darbe, o galbūt ir namuose išvengti nepavyksta? Pokalbis su Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro Savižudybių prevencijos skyriaus vedėja psichologe dr. Vaiva Klimaite.
Ved. Laura Adomavičienė