Sunku patikėti, kad dar 1900 metais vidutinė gyvenimo trukmė visame pasaulyje neviršijo keturiasdešimties metų. Lyginant su XX amžiaus pradžia, šiuo metu gyvenimo trukmė kone padvigubėjusi, o visuomenės senėjimas viena dažniausiai akcentuojamų demografinių problemų. Žmogui senstant, keičiasi ir smegenys, pažintiniai ir kiti proto gebėjimai. Tikėtina, kad senstanti visuomenė patirs daugiau kognityvinių funkcijų problemų.

Kaip neuromokslo žinios ateityje bus pritaikomos, išlaikant senstančios žmonijos protinius, mokymosi ir pažinimo gebėjimus? Kokią šio amžiaus pabaigą įsivaizduoja neuromokslininkai? Kaip informacijos gausos amžiuje adaptuojame savo smegenis veikti?

Pokalbis su neurochirurgu, neuromokslininku, LSMU doc. Kęstučiu Skauminu.

Ved. Ignas Klėjus