„Kraujas, vaikai kare – lengviausias kelias į efektą žiūrovų mintims ir nuotaikai sujaukti. Tai nėra blogai, vykstantį smurtą rodyti, manau, kad būtina – bet tai daryti, gerbiant privatumą, pačią mirtį, etiką. Galima šitą visą siaubą atskleisti per detales“.
Apie fotožurnalisto kasdienybę konflikto zonose ar neeiliniuose istoriniuose įvykiuose bei tai, kaip visa tai keičia žmogų, dirbantį darbą tokiomis sąlygomis, kai aplink – baimė, smurtas ir griūvantys žmonių gyvenimai?
Pokalbis su fotožurnalistu Artūru Morozovu.